Kaip viskas gali susiklostyti netikėtai gyvenime, atrodo. Be jokio pasiruošimo.
Bėgantys gyvenimo bėgiai mane įsodino į, tada atrodė, greitai besisukantį traukinį, šnypščiantį savo dūmus per padūmavusį kaminą… sušvilpiantį stotelėje, kurioje į traukinį tai išlipa, tai vėl sukopia mano gyvenimo pakeleiviai… ir tik nedidelėje mano kupė pasilieka tie, kurie nepaisydami mano netobulaus bendravimo stiliaus, medinių anekdotų, surauktos kaktos ar dar kažkokių neišpuoselėtų charakterio savybių pasilieka tęsti kelionės.
Ir visai nemaniau, kad man teks taip staiga, netikėtai perlipti iš patogaus, komfortabilaus traukiniuko į didelį traukinį, kurio bėgiai - skrieja dar greičiau. Žinojau, kad kažkada tai įvyks, žinojau, kad bus, tad mintimis tam ruošiausi, bet psichologiškai dar nebuvau pasirengusi... žengti žingsnio į socialinio verslo nišą.
Niša. Žodis - šis - čia labai tinka. Tai, tarsi, nišiniai kvepalai. Kaip sukursi, taip pats turėsi. Svarbiausia, kurti. Kurti pačiam. Ir neabejoti savo gebėjimu. Tokiu tikėjimu einu miegoti ir akis pakeliu iš sapnų į rytinį dangų, tikėdama - kad išaušusi diena augalų prieglaudai atneš gerų naujienų. Skamba paprastai - kaip du kart du - tačiau, kaip būna sunku, kai kartais tuo, ką darai, turi tikėti pati viena.
Tad. Dar nespėju pati „sugrumuliuoti“, ką veiks augalų prieglauda rytoj (nors darbų milijonai), jau kažkas skambina, jau kažkas kviečia, jau kažkas sako, kad aš pradedančioji verslininkė. Nišinė verslininkė! Wow!
Prieš dvi dienas dalyvaujant dviejų pasaulinio garso mentorių ir įkvėpėjų verslui Paul Dunn bei Masami Sato vedamame renginyje, prie mano pietų stalelio priėjo viena tikrų tikriausia tradicinė verslininkė-direktorė. Aš, fotografuodama šį renginį, visada bijojau į ją net atsisukti. Ir, žinote, ji paklausė manęs, ką aš iš augalų prieglaudos veiklos uždirbu? Nežinau iš kur ta drąsa, bet sakau: nieko neuždirbu.
Ji išpūtė akis, lengvai šyptelėjo. Sunku, tikrai sunku nuspėti, ką ji galėjo įsivaizduoti. Tačiau aš, išlaikydama savyje drąsą papasakojau savo viziją, kuri susijusi su socialinio verslo modeliu.
„Kosmosas kažkoks,“ - atsako sutrikusi ponia, - „Čia tikriausiai ateities jaunų žmonių verslo modelis...“.
Ir, taip. Tai ateitis. Tai nereiškia, kad bus žarstomasi milijonais. Ne. Tai reiškia, apie mokėjimą džiaugtis tuo, ką turi, mažinti norus ir išlaidas, apie mokėjimą įtraukti bendruomenes į savo veiklą ir leisti jiems tuo džiaugtis. Mažai žinau dar ir aš. Užtat - mokausi. Šiuo metu - esu jauna mokinė verslo pasaulyje. Nišinio verslo.
Ar laimę galima parduoti?
Beje, kas laukia kitoje stotelėje?