Kodėl „miško vonios“ - man ir kitiems?

#miškovonios #shinrinyoku arba kodėl vaikystėje kišau rankas į samanas.



Italijos parke augantis medis primena jaukų dramblį. :)

Eidama takais per mėlynojus ir grybavietes Kapčiamiesčio miškuose, galvodavau, kaip būtų smagu savo draugus čia atsivežti - parodyčiau savo slaptavietes: “papartyną”, “raganos trobelę”, “skruzdėlyną”, “bombų išneštas duobes”, vietą, kur visuomet sklinda dujų kvapas iš po žemės. Ohhhhh, o kur dar visokie medžiai - vieni skirti pasislėpti, man - vaikui, nuo lietaus, kiti būdavo juokingi, dar kiti buvo labai gražūs patys savimi. Vasaros atostogos buvo mokyklos gamtoje tęsinys.


Esu tikra, kad kiekvienas gali papasakoti panašių istorijų apie savo vaikystės patirtis. Ir pasakoti - su šypsena. Su jausmu. Jausmu, kuris leidžia pamiršti, kas esi šiandien.

Šiandien suvokiu, kad ta patirtis gydo mano dvasią. Prisiminimai, kai nesu pati šiuo metu miške, man sukelia norą veikti, nuramina praeitį, nes į paviršių iškeliami gražūs vaizdiniai.

Visa, kas mane žeidžia, susiduria su praktika, kuri mane ramina. Mano praktika miške, tampa, tarsi, skydas negatyvui, kurį sutinku kasdien. Nemanau, kad tokia mano dalia. Manau, kad tai patiria daugiau žmonių, nei galima įsivaizduoti. Kiti - net patys to ir nežino. Jei neturėčiau skydo - žeidžiama nuolatos dvasia gali susirgti. Taip užkrečiant visą kūną, ne tik mintis. Kaip sako, mano močiutė: “Visos ligos nuo nervų.”


Taigi, čia reikia startuoti su teiginiu, kodėl miškas gydo. Ne, ne vien prisiminimai apie jį. Šiandien tiesiog pati tęsiu pradėtą, gyvenimo man parodytą, sveikatos kelią. Kad ir kaip keistai tai gali skambėti.

Taip, keista, pati stebiuosi, kad dar būdama vaikas, intuityviai skyriau medžiams ypatingą dėmesį - nuo apsikabinimo, lipimo į jį ir norą konstruoti medžio namelį ar pasilipus stebėti horizontą, iki to, kad bandžiau “svaigintis” natūraliais dalykais: stebeilinti į aukštos liepos viršūnę, kol ims suktis galva, kyboti nuo šakos žemyn galva, suktis aplink medį prisilaikant delnu į kamieną, o tada griūti tarp kankorėžių į minkštas samanas. Ir. Tada lėtai suleisti pirštus į samanos vidų, pajausti ten tarp pirštų drėgnus ir vėsius jos stiebelius, ypač - kai virš galvos kepindavo saulė.



Miško SPA!



Pasirodo, mano, kiek keistas, elgesys turi sąsajų su noru įsižeminti, su noru būti gamtos dalimi, su noru semtis gyvybinės gamtos energijos, kurios man kasdien trūksta dar ir dar. Tai visai nėra nesuprantami dalykai. Vaizduotė ir kūryba, kuriai pasiduodama būnant miške, ir tegali sukurti dvasią sveikatinantį efektą. Jeigu pačiam tai padaryti sunku, tam yra terapijos miške gidas.


O ką daryti, jei pats vienas nedrįsti to daryti, o gal - tiesiog, - nežinai kaip?

Japonai šiuo atveju yra sukūrę, pasirodo, seną, kaip Stelmužės ąžuolą (ne, ne, ne - dar senesnį), gydymo miške praktiką. Štai, ji yra ne kas kita, kaip dalis buvimo miške, norint sukurti, kaip jau minėjau, skydą nuo streso, ligų. Ir tai dar toks malonus užsiėmimas, kuris nėra vien tik vaikščiojimas miške!

Kai kas pagalvos, kad čia kažkokie burtai, pramanai, artimi tam, dėl ko degindavo raganas ant laužo. Ne, čia yra mūsų organiška, natūrali elgsena ir būsena, kurios veikimas įrodytas medicinos atstovų, aprašytas “n” mokslininkų, apgintas ne vieno profesoriaus disertacijoje. Šioje vietoje net pasijutau išskirtine - ėmiausiai apie tai Lietuvoje kalbėti prieš 3 metus drąsiai kone pirmoji Lietuvoje. O gal kažką praleidau? O gal aš tiesiog turiu japonų tautybės kraujo? O gal tiesiog turiu gerą įgimtą intuiciją? O gal tiesiog paprasčiausiai aš atsipalaiduoju būdama miške ir šią patirtį noriu pasiūlyti godžiai panaudoti kitiems?

Taigi, šį tekstą mane įkvėpė parašyti perskaityti komentarai po vienu, prieš dvi savaites pasirodžiusiu straipsniu, Amerikoje. O gal kitur? Nepamenu.

Paskaičiau apie keturiasdešimt komentarų, esančių po šiuo straipsniu. Nebuvau nustebinta, bet pakankamai nuliūdau, kad žmonėms dar tiek daug reikia pasakoti apie miško vonių, miško terapijos ar, tiesiog, japoniškai - “shinrin-yoku” - gydomajį poveikį.

Tikiu, kad atsiras tokių skeptiškų žmonių visada ir visur. Juk tiems, kurie skinasi kelią su veikla, kuri yra nauja tame regione, visada reikia turėti daug kantrybės ir atkaklumo, siekiant užsiimti ne tik pačia terapija, bet ir vykdyti švietėjišką veiklą apie tai.


Pirmiausia, kas yra “miško vonios”?

Ar tai tėra vaikščiojimas gamtoje? Miške? Grybavimas ir uogavimas?


Miško vonios yra kas kita. Tai nėra koks nors greitas ėjimas su šiaurietiškomis lazdomis ar pasigėrėjimas gamta bevaikštant. Pažodžiui verčiant iš japonų sąvokos “shinrin-yoku” - būti miško atmosferoje - maudytis jausme, kai šviečia saulė, kai girdi ošiant medžius, matant prieš save mišką, pertekusį gyvybe. (P.S. tam nereikia maudymosi kostiumėlio). Tyrinėjimas natūralios aplinkos, tarsi, savo vidiniu jausmu užpildyti visą erdvę. O mūsų pojūčiai - tarsi, tiltas tarp mūsų kūno ir gamtos. Visa ši “poezija” paremta moksliniais tyrimais, kurie teigia, jog: miško vonios gerina imunitetą, mažina kortizolį (liaudiškai--> streso hormonai, o moksliškai, kuo blogas kortizolis --> kortizolis slopina imunitetą, užkerta kelią medžiagų, kurios organizme sukelia uždegimą, išsiskyrimui. Jis taip pat skatina osteoporozės atsiradimą, slopindamas kaulų formavimąsi. Kortizolis stabdo kolageno, kuris yra svarbus jungiamojo audinio komponentas, ir vitamino D sintezę, kalcio jonų reabsorbciją plonosiose žarnose. ), miško vonios taip pat mažina širdies susitraukimų dažnį, gerina nuotaiką bei dėmesio koncentravimą. (Išvardinta, patikėkite, ne - viskas.)

O kokia gido, lydinčio asmens, terapijos metu rolė?


Jis suteikia Jums saugumą, veda keliu į atsipalaidavimą, sekdamas rūpestingai paskui Jus visą laiką, ir, svarbiausia, nuteikia tam tikrais pratimais Jus į visišką savo pojūčių atvėrimą. Gidas turi žinoti visas atokvėpio terapijos metu vietas, žinoti kelią, kuriuo veda per užsiėmimą, pažinoti tam tikrus medžius ir jų sveikatinimosi savybes konkrečiu atveju. Jis turi užtikrinti, kad Jūsų laikas, kurį skyrėte kokybiškam atsidavimui ir savo norui paleisti ligą, nebuvo skirtas veltui ir buvo sėkmingai bei kokybiškai atlikta terapija.

Kai tenka įvertinti naują terapijos būdą - atrodo, lengvai prieinamas, tačiau iš kitos pusės, reikalaujantis, jog šalia būtų Jūsų terapijos gidas. Šios terapijos metu, nėra būtina turėti konsultacijos ar terapijos kambarį, nes šiuo atveju, geresnės erdvės, kaip miško “pasažai” - negali būti.

Tad, grįžtu prie mano pradinės minties. Kokie tie komentarai, kurie gal ir neatrodo labai išmintingi, tačiau svarbūs, kiekvienam, norinčiam susipažinti su šia Lietuvai nauja praktika?


Vienas komentatorius piktinosi, jog terapijos metu buvo naudojamos kameros. Sutinku. Kameros, telefonai bei kitos atsipalaidavimui trukdančios medijos turėtų būti paliktos nuošalyje. Nebent yra kitos šio užsiėmimo sąlygos - ruošiamas filmas apie tai, o žmonės į šį užsiėmimą atvyksta iš anksto apie tai informuoti, o mokymų kaina dengia riziką, jog žmonės dėl aplink vaikščiojančio žmogaus su kamera negalės atsipalaiduoti. Tokiu atveju, mokymų kaina turėtų būti mažesnė.

Kitas pilietis piktinasi, kad miškas laisvas ir nemokamas, o “miško vonios” kainuoja.

Na, šiuo atveju, reikia pasakyti, kad į kainą įeina ir terapijos gidų žinios, pasiruošimas, praktika, laikas, investicijos, darbas ir atsakomybė pačios terapijos metu. Miško vonios vedamos, jos yra reikalingos atlikti su gidu. Manau, kad yra teisinga, kad dirbantis žmogus turi gauti už tai atlygį.

Tiesa, būna tokių, kurie piktinasi atlygio dydžiu. Tačiau nei vienas iš tų žmonių, nejaugi nesusimąsto, kiek kainuoja vizitas pas gydytoją, vaistai, mokamos procedūros ambulatorijoje? Ar esate tikrai patenkinti šių paslaugų kokybe su tuo, kiek sumokate už tai? Žinoma, miško vonios nesikėsina tapti vienintele gydymosi priemone, kadangi pagrindinis miško vonių tikslas - sveikatinimasis.

Šioje, veikloje, kaip minėjau, kiekvienam gidui startas reikalauja daug švietėjiškos veiklos, tad su dzūkišku kantrumu ir ryžtingumu ketinu dar kartą, nepatingėti atsakyti į klausimus. Tiesa, neretai užduodantieji tokius ir kitus (kartais visiškai "ne į temą") klausimus, o gal net neklausimus, greičiau - norus paniekinti žmogų, kurie tuo užsiima, tikisi kad tai gali turėti kokios nors reikšmės tam žmogui, kuris organizuoja šią terapiją.

Patikėkite, neturės jokios reikšmės. Nes tik laiko klausimas, kol nauja - taps priimta ir vertinama. Jeigu pati tuo netikėčiau, turbūt, būčiau pasidavusi jau seniai, tačiau kuomet terapijos gidas gyvena tikėjimu, kad gali padėti - jo niekas neatitrauks nuo šios, kasdien verčiančios šokti iš lovos, veiklos.


Tad, iki susimatymo.


Kviečiu susitikti čia:


Peržiūrų: 97
  • Black YouTube Icon
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon

Pramonės pr. 14., Žalioji galerija, 1 salė, Prekybos miestelis, Lietuva

© 2019 GYVYBĖS LANGELIS
 

  • Black YouTube Icon
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon